Nuo senų laikų medžiokliniai šunys vertinami ypatingai. Senovės Romoje žmogus, užmušęs medžioklinį šunį, jo šeimininkui turėjo atsilyginti taip: užmuštą šunį pakabinti už uodegos taip, kad jo nosis liestu grindis. Po to ant jo pilti raudonuosius kviečius, kol šuo visiskai paskęs gruduose.
Pačia seniausia mums žinoma šunų veisle laikomi faraonų šunys, naudoti medzioklei dar prieš 3 tūkstančius metų. Tai-kurtai, didingi ir gražūs rausvos spalvos šunys gintarinėmis akimis. Laikui bėgant savo tėvynėje Egipte, faraono šunys išnyko, tačiau išliko Maltos saloje, atgabenti apsukrių prekybininkų. Čia jie ir gyvena beveik nepakitę nuo faraonų laikų.

Vienas gražiausių medžioklinių šunų yra afganų kurtas. Jo protėviai buvo auginami Barokzajaus gentyje. Ir auginami ne bet kaip, o ypatingai saugant ir rupinantis. Joks svetimšalis už jokią kainą negalėjo įsigyti afganų kurto. Pirmuosius šios veislės šunis į Europą atvežė anglas B.Murejus pas barokzajus išgyvenęs 12 metų ir užsitarnavęs jų pasitikėjimą.

Kai kuriose indėnu gentyse miręs šuo labiau gerbiamas nei gyvas. Šuo nukeliavęs į “amžinosios medžioklės plotus” gali keršyti šeimininkui kuris jį gyvenime skriaudė. Pietų Amerikos tropinių miškų gilumoje gyvenantys indėnai norėdami atsikratyti žarnyno kirmelių meldžiasi šunims. Tiesa, savo kaimo šunų indėnai visiškai nemyli, net jų nešeria. Užtat ir nepadeda jiems tas šunų dievas





Šuns evoliucija

Žinios apie žinduolių kilmę prieš 200 mln. metų labai pragmentiškos, tačiau žinoma, kad prieš 54-38 mln.
metų išsivystė unikali mesėdžių žinduolių šaka. Jie buvo plėšrūnai, iš daugybės kitų grobuonių išsiskiriantys
vienu bendru bruožu - keturiais plėšiamaisiais dantimis. Daug kitų praeities ir dabarties plėšrūnų ėda mėsą, bet
tik mėsėdžiai žinduoliai turi dantis, kurių pirmoji paskirtis buvo draskyti ir kramtyti (keturi viršutiniai
kapliai ir pirmieji apatiniai krūminiai). Vėliau jie prisitaikė plėšti mėsai. Šuns evoliuciją galima apžvelgti
tyrinėjant jo išnykusių protėvių dantų fosilijas.





Kaukazo aviganis

FAKTAI:

Kilmės šalis: Kaukazo respublikos
Kilmės laikas: Viduramžiai
Buvo: galvijų sargšunis
Dabar: galvijų sargšunis, apsauginis šuo
Gyvenimo trukme: 9-11 metų
Kitas vardas: Kavkazskaja ovcharka
Masė: 45-70kg
Ūgis: 64-72cm



VEISLĖS ISTORIJA:


Ilgus šimtmečius kalnuotose Kaukazo žemėse, tarp Juodosios ir Kaspijos jūrų, iki pat Turkijos ir Irano pasienių,
ganėsi avių bandos. Mažiausiai 600 metų avis nuo grobikų(žmonių ir plėšrių žvėrių) sergėjo šunys, panašūs į
šiuos puikius sargšunius.
Stambus, galingas kaukazo aviganis dažnai rodomas šunų parodose visoje Rusijoje ir kitose buvusios Sovietų
sąjungos kraštuose. Gausios veisimo programos, vykdomos Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos veisėjų,
užtikrina saugią populiarios veislės ateitį, nors ir menkėja pirminė avių sargšunio paskirtis.
Rytų Vokietijoje kaukazo aviganiai pasirodė XXa. septinojo dešimtmečio pabaigoje ir darbavosi kartu su
pasienio patruliais, ypač Berlyno sienos teritorijoje. 1989m. sienai sugriuvus buvo išformuotas 7000
pasienio šunų būrys. Daugelis šių šunų buvo perduoti naujiems šeimininkams visoje Vokietijoje. Kruopštus
Vokietijos veisėjų darbas taip pat prisideda prie apdairių ir nepriklausomų šunų klestėjimo. Tikėtina, kad
didėjant veislės populiarumui, veisėjai pasirūpins išvesti švelnesnio būdo individų.

Į viršų