Vidurinės azijos aviganio ISTORIJA


Žinoma nesunku šį aviganį išlaikyti ir bute: bereikalo neloja, beveik neturi kvapo, nesimaišo po kojomis,
niekuomet nemėgsta trukdyti, labai nereiklūs maistui, nepaprastai kantrūs su vaikais (niekuomet nedrįs nuskriausti
ropojančio, ar vos kelių metukų vaiko! Jau nekalbu apie bandymą tai padaryti kitiem jo akivaizdoj...)Beja,
kalbant apie jaunus Azijatukus. Augantis Azijatas visuomet tikrina šeimininko charakterio tvirtumą, kitaip
sakant- ieško jo silpnų vietų, ir jeigu ras, ateity būtinai jomis pasinaudos! Tad būsimieji augintojai- būkite
tvirti! Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai saugoti ir ginti nuo plėšrūnų
bei apsaugos tarnybai.Tie šunys didesni nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys
svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę.
Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties
ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105,
patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai - stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios
gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai
elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir
priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo,
užpakalinėje priekinių ir užpakalinių kojų pusėse bei ant uodegos.Kiti – su trumpesniais (3 - 5 cm),
prigludusiais plaukais.Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai
margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas
į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio –
buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas.
Akys nedidelės, žemiau akių linijos, trikampio formos, trumpai apipjaunamos. Akys toli viena nuo kitos,
tamsios, apvalios, tiesios. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas trumpas, raumeningas,
žemas (sudaro 30 – 40? kampą su nugaros linija). Ketera aukšta, ryški (ypač patinų). Krūtinė plati, gili, su
apvaliais šonkauliais. Nugara stipri, tiesi, plati. Juosmuo trumpas, platus, truputį iškilus. Strėnos plačios,
raumeningos, beveik horizontalios. Uodegos pagrindas aukštai, strėnų zonoje, pjautuvo formos. Nuleista uodega
siekia kulno sąnarius. Uodega trumpinama. Pilvas normaliai įtrauktas. Priekinės kojos, žiūrint iš priekio,
tiesios ir lygiagrečios. Jos truputį ilgesnės negu pusė šuns aukščio ties ketera. Priešpečiai tiesūs, masyvūs,
ilgi. Plaštakos trumpos, tvirtos, plačios, vertikalios. Užpakalinės kojos lygiagrečios, truputį ištiesinti
kelio ir kulno sąnariai. Blauzdos trumpos. Slėsnos masyvios, pasvirusios. Letenos stambios, ovalios formos,
sugniaužtos. Būdingas šiai veislei aliūras: smulkių žingsnių, sunki, negreita risčia.






Kaukazo aviganio ISTORIJA


Visa ši šalis yra vakaruose tos jūros, kur yra Geležiniai Aleksandro vartai (Derbeno perėja Kinijos jūros
vakariniame krante) ,iki šiaurės okeano ir Meotidės pelkių (Azovo jūra),kur prasideda Tanaidas (Donas).
Ten yra šunys tokie dideli ir tokie žiaurūs, jog griebia buivolus ir galabija liūtus. Tai tikra tiesa, nes
šiauriau tokie dideli ir stiprūs šunys tempia vežimus kaip jaučiai." Pirmasis europietis, aprašęs
Tibeto piemenų ir sarginį šunį, buvo anglų rašytojas Juattas. Jo lengva ranka tai veislei "prilipo"
pavadinimas "Tibeto dogas", t.y. "Tibeto šuo".Kartu su prekybos vilkstinėmis, užkariautojais, ėjo ir
plačiai pasklido doginiai šunys. Maišydamiesi su vietiniais šunimis, Tibeto dogai keitėsi. Keitėsi kailio
spalva, pats kailis, bet pagrindinis bruožas - grubi kūno sandara,didelis ūgis ir puikios sargo savybės
išliko.Armėnijos caras Tigranas-ll, gyvenęs 1 a.p.m.e. naudojo šiuos šunis kare su Romos legionieriais,
Romoje ir Graikijoje doginiai šunys sargavo ir dalyvavo šunų kovose. Ten šunys gavo pavadinimą- Molosas
arba Epirietiškas šuo, beje, jie jau gerokai skyrėsi nuo savo pirmtako-Tibeto piemenų šuns. Kai kurie
šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad doginiai šunys - sena azijietiškos kilmės grupė, kuri skirstoma į
tris pogrupius: dideli piemenų šunys, tikri trumpaplaukiai dogai ir ilgaplaukiai dogai. Pirmai grupei
priklauso Kaukazo aviganis, Vidurio Azijos ir Podgalijos aviganiai, Kuvačai, Pirėnėjos šuo ir t.t.Kaukazo
aviganis ir šiuolaikiniai doginiai Azijos šunys turi beveik vienodą anatominę sandarą, konstitucijos tipą,
dideles išmieras, kai kuriuos fiziologinius bei etologinius ypatumus. Pats pavadinimas "Kaukazo aviganis"
nurodytų šuns paplitimo regioną, tačiau iš tikro jis paplitęs plačiau. Šis didžiulis šuo saugojo bandas, namus,
žmones nuo keturkojų ir dvikojų plėšikų. Nuo neatmenamų laikų Kaukazo aviganiai lydėjo bandas didžiulėse
Kaukazo ir Irano kalnų teritorijose Šiai veislei, kai ir kitoms aborigeninėms veislėms, neįmanoma nurodyti
nei selekcininko nei tautos - kūrėjos. Socialinė - ekonominė situacija reikalavo iš šio šuns didelės jėgos,
ištvermės, neišrankumo, pykčio tiek žvėrims, tiek žmonėms, savistoviai vertinti situaciją, priimti sprendimus
ir kovoti . Metai iš metų būtent tie reikalavimai, būdami prioritetiniais šunų atrankoje, formavo veislės
savybes ir požymius.Kaukazo aviganiai, būdami labai paplitę ir gyvendami skirtingose klimatinėse sąlygose,
išoriškai yra įvairūs. Pavolgio stepių ir Azerbaidžano stepių gamtinės sąlygos žymiai skiriasi nuo sąlygų
Gruzijos ir Centrinio Kaukazo aukštikalnėse. Skiriasi ir ten ganantys bandas šunys. Veislė turi poveislių
tipus, priklausančius vienai ar kitai vietovei.Kaukazo regiono savybė yra ta, kad jis yra Europos ir Azijos
sankryžoje. Kai kurios Kaukazo tautos buvo deportuotos į Vidurinę Aziją ir Kazachstaną.Pirmieji bandymai
aprašyti, susisteminti veislės tipus ir atmainas prasidėjo po Pilietinio karo ir tęsėsi iki 1930 metų. Prasidėjo
platus veislinis darbas.Dabar jau sunku būtų rasti izoliuotų gyvenviečių su tipiniais, tik tai gyvenvietei,
ypatumais, kurie sąlygotų aborigeninio tos vietovė šuns potipio išlikimą. Didelę žalą padarė ne tik genofondo
netausojimas, bet ir kai kurios civilizacijos nuostatos.Dabartiniu metu Kaukazo aviganiai daugumoje yra planinio
veislinio darbo rezultatas. Susiformavo vienatipiai veislės požymiai, tačiau, nežiūrint į tai, šunų įvairovė
yra didelė, tad dabartinius Kaukazo aviganius galima būtų priskirti besiformuojančiai veislei. Veisiant
Kaukazo aviganius, didžiausias dėmesys skiriamas jų išorei, todėl ypač svarbu, kad jie netaptų Šou-šunimis,
praradusiais puikias tikrojo Kaukaziečio charakterio savybes.Lietuvoje yra šunininkų - entuziastų, išauginusių
aukšto lygio Kaukazo aviganių. Lietuvoje auginti Kaukaziečiai yra vertinami, gauna puikius įvertinimus
įvairiose šunų parodose bei yra perkami visame Pasaulyje. VEISLĖS STANDARTAS Šuo didesnio, nei vidutinio,
ūgio, galingo ir grubaus kūno sudėjimo. Stiprus, ištvermingas, neišrankus, jautrus ir piktas.Nervinės veiklos
tipas - ramus ir subalansuotas, pasitikintis savimi.Aukštis peties lygyje: patinai ne žemesni 65 cm,
patelės -63 cm.Ilgio indeksas- patinams 102-108 , patelėms 105-110 cm.Judesiai greiti. Charakteringas
žingsnis - sunkus, platus ir tolygus, pereinantis į greitą, šuoliuojantį.Spalva įvairi. Pilki, rudi, tigriniai,
baltaplėmiai, margi įvairių spalvų ir atspalvių kombinacijomis.Kailis lygus, grubus, su tankiu šviesesnės
spalvos paplaukiu. Galvos ir kojų priekinėse pusėse kailis trumpas.Kaukazo aviganiai būna: ilgaplaukiai
(plaukas iki 10-12 cm), puošnia uodega bei "kelnėmis", gražiai apaugusia galva, trumpaplaukiai su tankiu
trumpu kailiu (6-7 cm), galva,uodega irgi apaugusios trumpa vilna,tarpiniai variantai (trumpas puošnusis
plaukas).Uodegą galima kirpti, tačiau tai daroma retai.Ausys tradiciškai kerpamos, tai praktiška, nes ausys
labai jautrios, ir tinka šuns eksterjerui, nors dabar galima to ir nedaryti, betgi Kaukazas su nekirptomis
ausimis atrodo keistokai.Kaukazo aviganio oda stora, ganėtinai elastinga.Kaukazo aviganis turi ypatybę
ekstremaliose situacijose atakuotu iš karto, be išankstinio perspėjimo. KAUKAZO AVIGANIO ELGSENA Kaukazo
aviganiai daugelyje šalių užima lyderio pozicijas sarginių šunų reitinge. Šios veislės šunų skaičiaus didėjimas
miestuose, privačiose valdose, tapo kai kurių konfliktinių situacijų tarp šuns ir savininko, šuns ir
pašalinio asmens, tarp šuns ir kito šuns priežastimi. Tai vyksta todėl, kad naujieji šeimininkai ne tik
neišmano apie šunų elgesį, bet ir negauna, arba net nenori gauti informacijos iš dresiruotojų ar specialistų.
Be to, teko sutikti dresiruotojų, kurių žinios apie Kaukazo aviganių charakterio ir poelgių specifiką yra
ribotos. Būtent ta minėta specifika ir yra, teisingai ją panaudojant, puoselėjant ir vystant, veislės "aukso
fondas", kurio dėka šuo tampa nepakeičiamu sargybiniu, turinčiu tvirtą charakterį ir subalansuotą temperamentą.
Nemokšiškas šuns dresiravimas bei elgesys su juo, dažnai tampa tragedija abejoms pusėms. Žmogus, prisiėmęs
atsakomybę Kaukazo aviganio auklėjime ir išlaikyme, turi žinoti šuns poelgio formavimo pagrindus, šuns
vystymosi etapus, bandos santykių sistemą, tiksliai žinoti veislės ypatumus, kurie gali būti panaudoti tiek
gėriui, tiek blogiui.Atskaitos tašku gali būti žinios apie veislės paskirtį. Ne veltui šunys, kaip nė vienas
kitas naminis gyvūnas, turi tokią gausybę veislių. Dauguma jų atlieka vieną (rečiau- kelias) funkcijas.
Nė vienas kitas naminis gyvūnas neturi tokios plačios veiklos spektro, kaip šuo. Kaukazo aviganio pagrindinė
paskirtis buvo apsaugoti bandą nuo plėšrūnų, ypač nuo vilkų. Kaukazo aviganis - natūralus vilko antagonistas.
Gyvendami natūraliose gamtos sąlygose, šie šunys tapo ypatingai savarankiškais, turintys aiškiai išreikštą
savisaugos instinktą, teritorinį kompleksą. Yra balansuoto charakterio, kuris sąlygoja ekonomišką energijos
sunaudojimą ir galimybę puikiai atlikti užduotis. Nuo jų elgesio teisingumo, nuo greitos reakcijos bei
momentinio situacijos įvertinimo priklausė ne tik bandos, bet ir pačio šuns saugumas ir gyvybė, todėl
dabartiniam šeimininkui būtina žinoti bandos santykių ypatumus ir struktūrą . Kaukazo aviganiui, gyvenant
kartu su žmogumi, susidaro, šuns supratimu, mišri banda, ir, norint sudaryti reikiamus santykius bandos
viduje, turi būti atsižvelgiama į kai kuriuos jų organizavimo principus.Kiekvienoje bandoje yra aiškios
santykių, pavaldumo bei priklausomybės funkcijos. Bandos lyderiu yra tas, į kurį maksimaliai lygiuojasi
likusieji bandos nariai. Bandos lyderis turi didžiausią prestižą. Dažnai bandos viduje susidaro jos narių
funkcinė specializacija. Šuns vaidmenį bandoje apsprendžia jo individualios savybės (tiek natūralios, tiek
pasiektos dresūra). Bandoje nėra abstraktaus lyderio, ir bandos narių funkcinės pozicijos gali keistis nuo
susidariusios situacijos. Labai įdomu yra tai, kaip šunys keičiasi informacija. Jie turi atitinkamus kūno
judesius, pozicijas ir garsus, apsprendžiančius ketinimus ir emocijas. Yra atitinkama reakcija į tuos judesius
ir garsus. Tokia signalizacijos sistema paveldima, ir yra charakteringa kiekvienai rūšiai. Kaukazo aviganiai
turi labai specifinę mimiką, charakteringą laukinėms formoms. Dažnai šuo, nežinodamas, kaip pasielgti,
pradeda žiovauti (atseit, žiūrėk, kokie mano dantys, bet aš į tave nekreipiu dėmesio), kasytis (man viskas
vis tiek, aš užsiėmęs), bėgioti ratu (labai svarbūs reikalai) ir pan. Kai kada šuo, grasindamas, pradeda
rodyti dantis. Šis signalas suprantamas visada ir iššaukia atsakomąjį veiksmą - priešininko pasitraukimą arba
priešpriešinę agresiją. Agresyvioje situacijoje dažnai taikingesnis šuo nusuka snukį su rodomais dantimis,
tuo duodamas suprasti, kad nėra dėl ko kautis. Aplamai, šunų poelgius galima pavadinti ritualiniais, kas
dažnai išsprendžia bereikalingus konfliktus.Kaukazo aviganių poelgiui būdinga tai, kad,taikiai išsprendus
vieną situaciją (pasisveikinus, perskirsčius jėgas ir pan.), agresija peradresuojama kitiems. Ypač tai ryšku
grandine pririštiems šunims. Būna taip, kad šuo, negalėdamas išlieti pyktį ant priešo ( trukdo pavadys),
puola pliauską po kojomis, medį ar šiaip ką, net žmogų, laikantį pavadį.Bandos išsaugojimo būtinybė
apsprendė kai kuriuos santykius - patinas niekada rimtai nepuls kalės, suaugęs Kaukazo aviganis niekada
rimtai neskriaus mažiuko. Jeigu yra kitaip, šeimininkui reikia susimąstyti. Galimos nepageidautinos ir
sunkios pasekmės. Maži šuniukai, savo ruožtu, turi eilę nuolankumo apraiškų : griūna ant nugaros, apsisisioja
ir t.t. Šuniuko kvapas ir nuolankumas yra neliečiamumo garantas, nepriklausomai no šuniuko dydžio.Šuniukas
nuo gimimo iki tol, kol tampa suaugusiu šunimi, turi būti auklėjamas ir, atsižvelgiant į jo genetinius
ypatumus bei socialinę aplinką, išauga Kaukazo aviganis, kurį turėsime šalia. Kokį - prilauso nuo mūsų.

Į viršų